Bela, esu tau be galo dėkinga, nors tu itin netikėtai atėjai ir dar labiau netikėtai išėjai… Tas begalinis skausmas padarė mane stripresnę... Visi mes esame dėkingi tau. Suartinai mus ir davei suprasti, kad reikia vertinti gyvenimą ir aplinkinius.

        Su vyru kartu jau 20 metų, turime nuostabų 15 metų sūnų. Kadaise, jam gimus, vėl pastojau. Tik buvome labai jauni, turėjome sunkumų ir iš baimės atsisakėme 8 savaičių širdutės... Iki šiol gailiuosi, pasiteisinimo neturiu ir žinau - su tuo nugyvensiu visą gyvenimą.

      Daug metų nesisaugom, vis tikim, kad dar viena širdutė ateis. Ir 2022 metų gale įvyksta stebuklas... Visi esame laimingi, prižiūri privatus daktaras, visi tyrimai geri. 36 savaitė, trečiadienis, įprastas vizitas pas daktarę. Viskas gerai. Per echoskopą matau mažylę. Daktarė primena penktadienį atvažiuoti į Santariškes planuotos apžiūros, nes mažylė mažytė, reikia pasitarti, galbūt suplanuoti anksčiau gimdyti…

      Penktadienio naktį mažylė itin aktyvi. Penktadienio rytą Santariškės. Echoskopija. Man sako, kad mažylė mirė.... Apsisuko virkštelė... Vidinis skausmas, rėkimas iš nevilties, šokas, baimė… Nesiorientuoju aplinkoje… Nuoširdžiai AČIŪ daktarams ir vyrui… Tokios būsenos aš nežinojau, ką daryti… Palata, psichologė… Psichologė padeda mums abiem su vyru, nes sunkiai besuvokiame, kas vyksta… Psichologė klausia to, į ką nežinome atsakymų…

    Sako, kad reikia pačiai gimdyti. Tai esą geriau, saugant pačios gyvybę… Dar reikia nuspręsti, ar dukrytę laidosim, ar paliksim, ir vėliau ji bus palaidota su kitais negimusiais mažyliais… Ar norėsim skrodimo.... Beribis skausmo kosmosas... Sūnaus skambutis: mama, aš tave labai myliu, pažadėk, kad su tavimi viskas bus gerai ir grįši namo…

  Gimdymo skatinimas, sąrėmiai, vyras nepaleidžia rankos, nė minutės nepalieka... Epidūras, raminamieji… Kitos dienos rytą pagimdžiau. Tas skausmas, kai gimdai ir žinai, kad neišgirsi verksmo… Kai girdi šalia palatose kūdikius verkiant… Tas skausmas jokios kalbos jokiais žodžiais nenusakomas… Ji tokia graži buvo, mano Bela... Mūsų Bela… Palaidojom... Todėl turime, kur kartu su vyru nuvažiuoti ir pabendrauti su Bela…

      Svarbiausia - nekaltink savęs nei aplinkinių. Aš save kaltinau… Todėl kentėjau dar stipriau. Kritau kiekvieną dieną po kelis kartus, bet vis kartojau sau: ATSISTOK ir EIK, NUKRITUSI VĖL ATSISTOK. Patyriau uždegimą ir sepsio riziką... Bet suėmiau save į rankas dėl sūnaus, vyro ir dėl pačios savęs... Galiausiai priėmiau tai kaip gyvenimo etapą, išbandymą… Mylėkime gyvenimą, koks jis bebūtų, ir vertinkime visus išbandymus.

Pagarbiai -

I. F.